Gyveno kartą karalius ir turėjo jis dukrą. Būrėją išbūrė, kad kai dukra sulauks 18-kos metų , ji pagimdys kūdikį. Karalius labai to nenorėjo ir uždarė ją į patį auksčiausia bokštą. Pats valgyti nešė, nieko ne artyn neprileido. Kai karalaitei suėjo 18-ka, pagimdė ji kudikėlį…
Tad išgerkime, už Karlsoną, kuris gyvena ant stogo.

Kartą jūroje per audrą sudužo didžiulis laivas. Vienas jureivis, talžomas šaltų bangų, sako: ?Kas bus, tas! Dieve, duok man tiek rastų, kiek kartų mano žmona buvo man neištikima!? Ir gavo 1 rastą. Kitas jureivis irgi prašo to paties. Ir gavo visą plaustą. Atėjo ir kapitono eilė. Paprašė ir atsirado didžiulis tiltas nuo vidurio jūros iki pat kranto!
Tad išgerkime už moteris, kurios neleidžia savo vyrams paskęsti!

Studentas įsimylėjo estetikos profesoriaus dukrą. Ši irgi nebuvo jam abejinga. Tačiau jiedu susitikinėdavo tik tada, kai merginos tėvas skaitydavo paskaitas universitete. Studentui teko rinktis paskaitas arba pasimatymus.
Baigiantis semestrui, jis ateina įskaitos:
- Bet aš tamstą matau pirmą kartą, nustebo profesorius. Nė karto nepastebėjau savo paskaitose. Kaip, jaunuoli, drįsti ateiti įskaitos nesusipažinęs su mano estetinėmis pažiūromis.
- Pone profesoriau, – gyvai atsakė studentas, – aš visą tą laiką studijavau tobuliausią jūsų kūrinį!
Pakelkime taures už tobuliausios estetikos kūrinius – už merginas !

Kai žmogus praranda protą-tuokiasi,
kai praranda kantrybę-skiriasi,
kai praranda atmintį-vėl tuokiasi.

Ateina toks metas
Lakštingalai suokti
Jausmams ir žiedams sužydėt
Ateina toks metas
Mylėti ir tuoktis
Ir dviem savo lizdą sudėt…

Vaikinas vedė beprotiškai dailią merginą. Po pirmos vestuvinės nakties ji jam sako:
- Brangusis, mes turėsime tris nuostabias dukreles
- Kaip tai, – stebisi vyras. Iš kur žinai, kad mergaites, ir kodel iš karto tris?
- Na, jos dabar pas mano mama…
Tad išgerkime už tai, kad jaunavedžių šeima greitai pagausėtų…

Linkime nelaimių, kancių, skausmo, nusivylimo ir viso, kas blogiausia, IŠVENGTI!
Pakelkima tostą už išvengimus!

Augo graži stebuklinga obelis. Kartą prie jos prieina 18m. mergina ir sako: obelie sužydėk tiek žiedų kiek kartų aš šiame gyvenime esu nusidėjusi.Ir obelis pražydo vienu gražiu ziedu. Prieina moteris 25m. ir sako: obelie sužydėk tiek žiedu kiek kartu aš šiame gyvenime esu nusidėjusi. Ir obelis pražydo dviem dideliais žiedais.Priejo sena sena senutė ir sako: obelie sužydėk tiek kartu kiek aš šiame gyvenime esu nusidėjusi. Ir visa obelis pražydo taip pat ir visi aplinkui esantys laukai. Tad išgerkim už tas moteris,kurios puošia gamtą!

Kad jūsų norai apsvaigtų nuo jūsų galimybių!!!

Išgerkim už tuos vyrus, kurie gali pastovėti už save ir pagulėti už kitus!

Vyrai, branginantys jaunystę. Vasaros sodas. Nuošalus suolelis. Sėdi vieniša porelė. Jis jau ilgai gyvenęs. Ji jaunutė.
- Mano mieloji, mano geroji, – čiulba jis saldžiai. – Daug nekalbėsiu… Einu tiesiog prie reikalo. Pupuliuk, aš prašau jūsų rankutės ir būti mano antrąja puse.
- 0 ar kalbėjote su mano mamyte?
- Kalbėjau, kalbėjau, – spaudžia jis josios rankutč. – Brangioji, aš su jūsų mamyte kalbėjau prieš dvidešimt metų… Bet tada aš jūsų dar nepažinojau!
Pakelkime taures už vyrus, branginančius savo jaunystę.

Neįvykusios piršlybos. Senbernis nutarė išsivirti virtinukų. Tačiau neturėjo mėsmalės ir negalėjo susimalti mėsos. šovė išganinga mintis ? nueiti pas našlę kaimynę ir pasiskolinti. Lipa jis laiptais ir galvoja: ,šit paprašysiu mėsmalės. Ji paklaus, kam ji man reikalinga. Aš atsakysiu – noriu išsivirti virtinukų… Teks ją pakviesti į svečius, reikės atkimšti butelį… Išgersime, suris svetimą gerą… Tikriausiai panorės pasimylėti… Neduok Dieve, ji taps neščia… Prispirs ją vesti… Pagyvensim kurį laiką, reikės išsiskirti… Visą likusi gyvenimą teks mokėti alimentus… Pasigvieš į visą mano turtą… Velniams man to reikia!”
Kaip tik su šia mintimi senbernis priejo prie našlelės buto, paspaudė durų skambuti. Durys atsidarė, jis ir sako:
- žinai, kaimynėle, eik tu po velniu su savo mėsmale!
Pakelkime taures už laimingus nelaiminguosius.

Piršliavimas. Vaikinas atėjo pas mylimosios tėvus pirštis. Tėvas atidžiai klausosi jo prisipažinimų.
- Aš negeriu svaiginamųjų gėrimų! ? sako vaikinas.
- Pagirtina!
- Nerūkau.
- Labai gerai, ? sutinka tėvas.
- Kortu net į rankas neimu.
-Aišku…
- Gyvenu tvarkingai. Vakarais niekur neslampinėju gatvėmis…
- Puiku.
- Ar galiu tikėtis jūsų dukters rankos?
- Niekuomet! – suriko tevas. – Vaikine, aš nenoriu, kad mano žmona man prikaišiotų ir tamsta rodytų pavyzdžių.
Tad pakelkime taures už tuos, kurie gyvenime ne angelai!

Piršlys. Piršlys vaikinui labai gyrė merginą.
- Bet aš girdėjau, kad ši mergina mikčioja, – pasakė jaunikaitis.
-Vadinasi, ji be reikalo neaušins burnos! ? paneigė piršlys.
- Aš ją mačiau. Mergina – žvaira…
- Tai ir gerai… Vyrai nevarstys savo žvilgsniais.
- Ji neužauga.
- Džiaukis. Vadinasi, jai reikes mažiau medžiagos drabužiams.
- Bet juk jos viena koja trumpesne.
- Taciau užtat kita ilgesne.
- žmonės kalba, kad ji ir silpno protelio…
- Vaikine! – supyko piršlys. – Tu nori, kad ji neturėtu ne mažiausio trūkumėlio?!
Tad pakelkime taures už gerus prekybininkus, mokančius įpiršti ir blogiausią prekę!

Nutarimas. Sužieduotinis sako savo būsimai žmonai:
- Norėčiau, brangioji, tuojau po vestuvių važiuoti prie jūros.
- Gerai, brangusis, važiuokime prie jūros.
- Ne važiuokime, o skriskime, brangioji…
- Kaip įsakysi, brangusis…
Merginos motina pasikviecia į šalį dukrą ir jai šnibžda:
- Ar ne per daug komanduoja tavo būsimas vyras?
- Palik ji ramybėje, mamyte. Lai Saulius diktuoja savo paskutinę valią. Kitą dieną.
- Vadinasi, taip: baldus ir visą namų inventorių mudu dalinsimės pusiau… Be barnių, be triukšmų. Sutinki?
- Sutinku, brangusis.
- Susitarkime, kad mudu išsaugosime normalius žmogiškus santykius. Jeigu susitiksime, ramiai pasisveikiname…
- Būtinai.
- Ir skyrybų metu mudu elgsimes korektiškai, be isterikos bei priekaištų… Sutinki?
- Aišku, sutinku.
- Na ir puiku. Tai paskubėkime: po ketvirčio valandos mūsų jungtuvės.
Pakelkime taures už susitarimus, kurie paprastai nevykdomi.