Ne baltos sruogelės, O pienių pūkai įsivėlę plaukuos Pjaunant pradalgę plačią. Ne raukšlių žymelės, O prakaito upės, Išgraužusios tavo veide naują vagą. Tikrai ne saulėlydis, ne – Ruduo tyliai vaikšto Po tavo dienelių peizažą. Mielasis tėveli, žinok – Kiekvieno paukštelio giesmėj Mūsų šviesūs linkėjimų žodžiai Tau siunčia vaikų dėkingumą ir meilę.

(Iš vaiko lūpų) Pasaulis toks didelis, tiek daug kelių.. Juose pasiklysti man būtų baugu, Tačiau su tavim aš keliaučiau visur – Mus žmonės pamatę sakytų: “kur Tas linksmas vaikutis su savo tėčiu, Ar jiedu nebijo piratų piktų?” O aš atsakyčiau: “Tėvelio ranka Bet kokį begėdį sutramdytų. Va! Jisai dar teisingas, švelnus ir dosnus, Štai toks mano tėtis – be galo šaunus!”

Kai mažytė buvau, Supavai liuliavai.. Kai suaugus tapau- Patarimu davei. Prie tavųjų pečių- Tartum sienos tvirtos, Prisiglausti galiu Ir dabar nuolatos.. Akyse tavose, Visad meilę regiu, O smagiausia tada- Kai mes būnam kartu!!

Už tavo meilę ir rupestį ačiu, Už duonos kąsnį, vaikystę, šventes. Mielas Tėveli, ilgų, sveikų metų, Džiaugsmas tepuošia tavąsias dienas.

Šiandien norim ačiū Jums ištarti, Laime ir Džiaugsmu pasidalint. Ir su pagarba žemai Jums nusilenkę, Norim prisiglausti prie Jūsų rankų.

Brangūs , Tėveliai, Jūs nepaliaukite šypsotis Juk mes be Jūsų – upė be vandens, Tad būkit laimingi, dar pašventins Dirvos gyvą kvapą savo delnuose. Būkit laimingi, net tada, kai Jūsų švelnūs pirštai paima dalį Kančios iš nukamuoto savo artimo kūno. Būkit laimingi, belaukdami Vieni kitų iš kur nors begrįžtančių, Būkit laimingi nešiodami anūkus ant rankų Tad ir dabar prisisėmę ištvermės Būkit laimingi į kelią išleisdami Ir savo vyriausius vaikus.

Kaip tau atsidėkoti Šiandieną sumaniau. Lakštutės skambią giesmę, Skiriu, tėveli, tau!

Tau iš širdies sveikatos, laimės palinkėsim, Žieduotos nuotaikos ir metų tau šviesių, Kad tartum rožės nuostabiai žydėtum, Per sunkų darbą pelnęs pagarbą visų

Tau iš širdies sveikatos, laimės palinkėsim, Žieduotos nuotaikos ir metų tau šviesių, Kad tartum rožė nuostabiai žydėtum, Per sunkų darbą pelnęs pagarbą visų. Iš Tavęs išmokome kantrybės. Iš Tavęs išmokome tiesos. Ąžuolo ir geležies stiprybės, Meilės darbui, duonai pagarbos.

Mielas Tėveli, tavo stiprybė nugali viską, tavo meilė sušildo jausmus.. Tų žmonių, kurie tave brangina – nes brangini ir Tu mus. Tu augini ((dvi)) šakas augančias iš tavo storo kamieno.. Jau greit reikės paleist rankas, o mes dėkosim savo Tėčiui.. Su nuostabia švente! Su Tėvelio dienele!

Idealo tavy neieškojau, dėkui tau vien už tai, kad buvai, kad išmokei “stovėti ant kojų” ir visad pirmas ranką tiesei.. Kad tavieji namai tapo mano nuostabiausiu vaikystės lopšiu, kad parodei man pavyzdžiu savo, kaip išlikti žmogum tarp žmonių.

Kai sunku, prisimenu vaikystę,
Užsimerkiu ir matau gimtus namus:
Sėdi tu, mama, o aš tarsi artistė
Jums rengiu juokingus spektaklius.

Arba atmenu, kaip nešdavai per pievą,
Mokydamas džiaugtis skrendančiu paukščiu.
Man suprast padėjai keistą vėjo kalbą
Ir įvertint tai, ką jau seniai turiu.

Tu sugriaudavai tuščius idealus,
Mokydamas džiaugtis tuo, kas realu
Tu visų pirma buvai žmogus,
Besimokantis iš daromų klaidų.

Nevisad suprasdavau tave
Ir pritardavau ne visada aš tau,
Bet visad žavėjaus tavo vidine jėga,
Kuri keldavo, suklydus vesdama toliau.

Tu visų pirma buvai žmogus
Besimokantis iš daromų klaidų,
Visų antra – tėvas nuostabus,
Besirūpinantis saugumu vaikų.