Tau norėčiau, Mama aš atverti širdį
Ir gražiausiais žodžiais viską išsakyti
Kai sunku šioj žemėj vienišai klajot
Ir toliausiai būti nuo tavęs mamyt.

Leisk, mama, Tau rankas šias išbučiuoti,
Sugrubusias nuo vargo ir darbų,
Leisk, mama, Tau karštai priglust prie skruostų,
Prie laiko pėdsakų giliai grubių.

Be Tavęs nebūčiau gimęs,
Jei ne tu – nebūt manęs.
Vien dėl to labai dėkingas,
Tau esu, Mamyt, iš ties.

Pažvelk, mamyt, pro langą -
Tyliai žvaigždės krenta,
Ir tylumoj – ant gatvių, ant stogų
Vėjelis švelniai glosto Tavo plaukus
Te širdyje Tau būna lengva
Ir skaidru.
Dėkui tau už nemigo naktis,
Už mokymą pažint gyvenimą,
Už meilės, Džiaugsmo kupinas akis,
Už viską tau dėkoju Mama.

Juk kūdikio verksmas gražiausia daina,
Juk kūdikio džiaugsmas-mamos dovana
Ir nemigo naktys netenka reikšmės,
Kai lupos dukrytes tau “mama” šnibždės!

Tegul saulutės spindulėlių
Tau niekad nepristinga.
Te žemėj nepritrūks gėlių,
Kad būtum tu laiminga.

Tau, Mama – mieloji, vienintelė, gražiausioji ir brangiausioji
- dėkoju už viską.
Ačiū, kad esi.

Dėkui tau už nemigo naktis,
Už mokymą pažint gyvenimą,
Už meilės, Džiaugsmo kupinas akis,
Už viską tau dėkoju Mama.

Kai apgaubia pečius juoda naktis, užmerkiu aš nuo ašarų drėgnas akis. Nors greitai jau būsime kartu šalia, užmiegu aš širdy laikydama tave.. Mama, naktimis kviečiu tave.. Man baisu be tavęs dabar ir čia. Lietus ir sapnas neramus pažadina nakčia mane, o aš – viena viena viena ir niekas nepriglaus šalia.. Apkabinu pagalvę šaltą, jai atiduodu visą savo baimę, mėnulis taria man labanakt, jis šitoks liūdnas ir mažytis šiąnakt.. Šimtai žvaigždučių ten aukštai, ar tu matai, ar tu žinai, kuri žvaigždutė – tu, kuri žvaigždutė – aš? Mamyte mano, ar jauti mane nakčia, kai susitinkame sapne, kai noriu aš tave išgirst, bet susikaupt neleis mintis, kad ryte tavęs nėra ir saulė nešviečia tada. Man vis šalčiau į rankeles, noriu priglusti prie tavęs.. Ir pasigirsta durų skambesys, klausiu, kas ten beldžias į duris. Tai tu, mamyte mano.. Apkabinu tave stipriai ir klajoju su tavim sapnais..

Atleisk man mama,
Kad per greit užaugau,
Kad vis rečiau beužsuku namo,
Ateiki mama į vaikystės lauką
Iš ten ir aš į svajones bridau.
Ir kaspiną įrisk į plaukus,
Kad dovanu nupirkčiau tau.
Ateiki mama, kai išskridę gulbės
Mums plunksnas atminčiai numes.
Ir mes lyg paukščiai grįšime apstulbę
Vos atpažinę byrančias vyšnias.
Ateiki mama, kai kiti nelaukia,
Nes užaugę mes tavi vaikai.
Kodėl sugrįžus į vaikystės lauką
Ir vėlei mama, slapčiomis verkei.

Miela mūsų mama esi tarsi saulė,
Tavo veidas šviečia lyg ryto rasa.
Ir pati geriausia visame pasaulyje,
Nes tokia šioj žemėj tiktai viena.

Mamyte, tu išmokei mus žengti pirmąjį žingsnį rūpestingai globodama mūsų trapiuosius sparnus. Tu pirma mums parodei saulės spindulį, šiltą šypseną užkerėjai veidus mūsų. Tu išmokei mus dirbt ir mylėti skausmą ir vargą dalintis per pus. Tu pirmoji nušluostei mums ašarą, kai suklupom nužengę toli ir parodei tiesiausią gyvenimo kelią, kuriuo einam dabar mes visi.

Mama, nešuosi aš pasakas tavo
Ir lopšines, dainas slepiu širdyje.
Aš bučiuoju kiekvieną raukšlelę.
Rūpesčių antspaudas tavo veide.
Juk tai tavo bemiegės naktelės,
Kai ant rankų pavargus supai.
Juk tai mano vargai,
Tapę tavo vargeliais.
Mažosios sėkmės,
Tavaisiais džiaugsmais.

Mama, mano mama, aš tave myliu,
Tau vėjelis šlama tarp margų gėlių.
Tau karšta saulytė duoda spindulių,
Dar karščiau mamyte, aš tave myliu!

Žydi rožės,
Žydi tulpės,
Noris būt šalia tavęs,
Sveikinsiu tave mamyte,
Su pavasario diena!