Jeigu nori dešimt gauti
reikia mokslo paragauti
Su berniukais nelakstyti
o knygelę paskaityti!

Tu juk nepamirši vaikiškų išdaigų,
Savo mokslo metų ir senų draugų,
Kurie tartum mintys šiandien išsisklaido,
Nors širdy ir daros neapsakomai sunku …

Rytais neskambės jau
Mokyklos skambutis
Staiga nutruks mums ši gija.
Paklydę mes kaip rudeniniai
paukščiai. Kažin kur laimę
rasim savo kelyje.

O klasėje atrodys taip, kaip buvę
Senų suolų eilė, juoda lenta.
Ir sakinys lyg užrašytas vakar
Su ta pačia gramatine klaida.

Mes išeisim visi, tyliai duris užversim.
Gal ištarsim “sudie” paskutinį, nebegrišim daugiau.
Vėjas plaukus taršys.
Jie užneš tuos takus, kur išmynėm.
Ir skambutis skardus, mus nešauks kas dieną
Mes išskrisim, kaip paukščiai, išmokė skraidyti.
Gal sugrišim dar čia, į klases tas tuščias
Bet sugrižę svečiais pasijusim…

Nepamirški draugų Tu ir klasės
Prisiminki mokyklos takus,
Niekur nieko gražesnio nerasi
Už mokyklinius savo metus.

Kuo greičiau svajojom būt suaugę,
Skubom išsiskirt su mokykla.
Tik retai kada mes pagalvojam,
Kad negriš prabėgę dienos niekada.

Linksma suspausti gavus atestatą..
Paliksi klasę, suolus, kur vargai
Išeisi ten, į gyvenimą, kur stato,
Bet vėl paklausi kur draugai.

Draugai.. Jau jie bus išblaškyti.
O klasė?.. Klasė.. jau kitų.
Atmink šie žodžiai bus rašyti
Vienos iš buvusių draugų.

Kaip pavasarį tirpstantis sniegas,
Kaip negrižtantis aidas dainos…
Taip tos klasėj praleistosios dienos
Nebegriš, nebegriš niekados.

Išeinam… Kiekvieno kelias skirtingas
Paliekam viską.
Ir kas gražu ir kas nemiela.
Paliekam tai, ko pasiimt negalim
Vaikyste, kliedėsi, draugus.
Visi gerai mes žinom,
Jog antro kelio atgalios nebus.

Ir eglės vėl šlamės čia prie mokyklos
O jų šešėliai dengs praėjusius metus
Bus pamokos, skambės skambutis,
Tik mūsų čia jau nebebus.

Iš nerimo žiedai ant stalo rausta,
Nerimsta žvilgsniai lukesčio pilni,
Tarytumei ir gėlės jaustų,
Jog šiandien iš mokyklos išeini.

Eisit jau girdi ?
Klasės užsidaro. Paskutini kartą paklausyk
Toks labai pažystamas ir geras
Tų senųjų naktų skambesys
Eisiu jau žali klevai pasvirę
Pakuždės prie vartų paslapčia
Ča pirma svajojome mes gimę,
Ir vieškeliai prasideda nuo čia.

Būna lygiai ir gera , ir liūdna -
vien dėl to , kad buvai ir grižai,
kad kažkur ant gyvenimo dugno
lieka vaikiški mus parašai…

Bus daug dienų bežydinčių alyvom
Bus daug naktų bemirgančių žvaigždėm.
Bet ar bebus jaunystė rymanti prie knygų
Bet ar bebus toks juokas kaip šiandien.