Pražydo gėlės,
Gamta atsigavo,
Pamačiau tave,
Ir širdis suprato.
Nereik man kitų,
merginų gražių,
Man reik tavęs,
noriu būti kartu.

Kažkas man pasidarė
Tikriausiai aš sergu
Nes vos tave pamačius
Iš karto paraustu
širdelė smarkiai plaka
Ir seilės ima tyst
Tave pašaukt norėčiau
Bet negaliu išdrįst
Buvau net poliklinikoj
Del šitų sopulių
Ir daktaras nustatė
Kad aš tave myliu

Žinok kad meilė – auksinis perlas,
Žinok kad meilė – ateitis,
Žmogus be meilės – lyg aklas vergas,
O jo gyvenimas tartum naktis.

Vėlyva meilė
skaudina krūtinę…
Dažnai apkartęs
jos svaigus medus,
dažnai jau ji trumpa
ir paskutinė-
o lauki, trokšti jos
jaunatviškai godus.
gaivina ji,
šviežia žole padvelkus,
ir net – pirmos – lakštingalą girdi….
Bet židiny ne tokios degios malkos
ir nerimas -
kaip kirmėlė širdy,
kad meilės tai delčia,
kad pilnatis pralaimi…
Ta nuojauta -
per dieną ir pernakt….
Gal tai ne meilė jau,
o deginanti baimė
jos, paskutinės,
amžinai netekt…..

Galiu priskinti lauko gėlių,bet tu gražiausia tarpe jų!
Galiu įteikt tau kvepalų,bet svaigini kvapu savu!
O šypsena ir švelnų balsą tavo aš širdyje ilgam turiu…

Ir gėlės, ir medžiai,
Tau ošia tik meilė
Kol kas ir manoji
Tau meilė dar oš.

Ji oš ir rytoj,
Ir poryt ji dar oš,
Bet Jei ją pamirši
Tebūna savos
Mūsų meilės prisiminimas gražus.

Myliu tave kaip bangos myli krantą,
Kaip žiedas-kvapą, mėnulis-naktį, ruduo gi-saulę.
Myliu tave aš taip, kaip garsas myli ausį, kaip spindulys, kad myli akį, plakimas-širdi,
Aš taip myliu TAVE…

Tavo didelės akytės
Nuolat mano mintyse,
Tavo nuostabios lupytes
Aš sapnuoju sapnuose:)

Daina susideda iš žodžių ir melodijos
O meilė iš dviejų širdžių liepsnos
Daina užpildo laiko tuštumą
O meilė ? ilgesį
Šviesos Daina – poezija ir gaidos
O meilė – išsipildžiusi svaja
Daina nuo laiko blunka, mainos
Tikroji meilė – niekada.

Reikia man gabalėlio dangaus,
To, kur randasi už debesies.
Reikia mažo lašelio lietaus,
Reikia tavo žydrųjų akių :*

Kai akys spindėjo,kaip saulė,
O lūpos ištroško saldžių būčinių,
Buvai Tu šalia- nuostabiausia pasauly,
Aš tuom patikėt ligi šiol negaliu :*

Meilė – reiškia gyventi – ne būti:
Kvatoti iš džiaugsmo per didelė liūtį,
Lakstyt basikom per pusnis iki kelių
Ir žinoti, jog būti geriau nebegali…

Daug kartu Tu mylėsi, Patiks Tau akys, lūpos, šypsena. Bet vieną kartą patikėsi, Kad jų tiek daug, o Meilė tik viena.

Kai tamsią naktį kris žvaigždutė
Paimk į delną drąsiai ją,
Nes vietoj jos bus ta širdutė,
Kuri mylės ir trokš tavęs.

Amžinos meilės nėra.
Net visų didžiausia aistra trunka kurį laiką.
Ateina diena, kai ji pasibaigia ir gimsta nauja meilė.
Kaip tik todėl meilė nemirtinga.
Ji nuolat atgimsta.
Aistra užgęsta, bet meilė lieka.
Tad, tegul meilė, kurią tu jauti būna amžina.
Ir tegul ji kas sekundę, kas minutę, kas valandą,
stiprėja.