Tavo veido švelnūs bruožai, rankų šiluma, tavo mintys…Tavo žodžiai…Mano vienuma…

Atleisk, gyvenime ne taip jau būna, o aš nedaug tau blogo padariau… Tad stengiuosi iš kelio pasitraukti vien tik todėl, kad būtų tau geriau…

Tos ilgos naktys be mėnulio, padangėj pilna debesų, bet niekada aš netikėjau, kad be tavęs bus taip sunku!

Aš nežinau, ko liūdi mano siela, aš nežinau kas pavergė mane, man be tavęs gyventi nebemiela, man be tavęs pasaulio nebėra…

Man širdį sopa nuo jausmų, kuriuos giliai aš Tau jaučiu! Užmiršti jų aš negaliu, nes mirsiu greitai aš be jų…

Norėjau draugauti su saule, norėjau draugauti su tavim, bet tu buvai ir būsi kiaulė, geriau draugaut su avim.

Ateik, Tavęs labiausiai pasiilgau. Tarytum šiandien supratau-myliu. Ateik! Vėl mano skruostus ašara suvilgo. Vėl aš viena kenčiu, tyliu.

O aš tikėjau tavo meile, tikėjau žodžių gražumu, bet visa tai tiktai apgaulė, kaip sniegas vasaros laike…

Ašarų upeliais plaukia dar viena diena, -išėjai “sudie” netaręs – sieloj tuštuma…

Ilgiuos tavęs, ilgiuos lyg lengvo vėjo. Ateik ir karštus smilkinius paliesk. Ilgiuos tavęs lyg gurkšnio tyro oro. Per naktį prirūkytam kambary.