Kada mūs klasėj paskutinį kartą Iš jaunų krūtinių išsiverš daina, Atsivers mokyklos platūs vartai, Ir išgirsim balsą: „Eikite, gana! Eikite, neatsigręžkite! Eikite, užtenka, nes jau jūsų vietą užima kiti!“ Kaip baisu…O vis tik apsiprasti tenka, Nes jau ta minutė taip nebetoli…

Palengva išeina vaikai iš namų. Į nuosavą gatvę. Gal juos šaukia savi laikai, Gal išvaro tėvų senatvė – Ir irzli, ir nepakanti, Išmatuojanti savo matu tai, Kas bręsta kitų širdy, be nuolaidų, be paklaidų. Ak, tie mūsų amžiaus tėvai, Šitiek matę, vis tiek nesupranta, Kad jaunystė ne taip jau lengvai Randa tikrą, vienintelį krantą. Jai pačiai reikia pereit audras, Kilt į kalną ir leistis bedugnėn. Taip tikrai jie supras ir suras Ir gyvenimo druską, ir ugnį. Tegu eina vaikai iš namų, Tegu blaškosi, ieško ir klysta. Man užvis labiau neramu, Kai žiūriu į besparnę jaunystę.

Gal mes be reikalo apgailestaujame, Kad ir jaunystė baigias per anksti, Ir meilė, ir visi geri dalykai? Taip jau yra: ko maža, tas brangu.

Išeisite,taip neseniai čia pirmąkart atėję, Išmokę pirmą raidę parašyt. Išeinate tokie jau dideli, o prieš gyvenimą tokie mažyčiai.

Nesistebėjot, kad aš ne viską moku, Nesistebėjot, kad ne viską žinau, Supratot, kad vis dar mokausi Mylėti, suprasti, gerbti.

Vėl klasė liks viena. Skambės tik žingsnių aidas… Jus akimis lydės išmarginta lenta Raidėm ir formulėm, daiktavardžių linksniuotėm, Liūdės ant suolo palikta knyga… Kvepės pavasariu ir sodais, varpelis suskambės, Ir Jūsų širdys, man atrodo, mokyklą paminės…

Būkit kaip medžiai tvirti, Vėjų, audrų nebijokit. Savo jaunystei, savo likimui Širdį ir ranką paduokit.

Tavo dienos-smalsios vaiko akys, Krykštavimas, klaidos mūs darbuos. Tavo dienos-mažos mūsų širdys trapios, Mokančios mylėt ir neišduot.

Balta kreida taip greitai sutrupėjo, Dar prie lentos stovėjot neseniai… Jau tiek žiemų, tiek vasarų praėjo, Jau sparnelius pakėlėt, mano mokiniai…

Daug surasit. Kai ką ir prarasit. Daug pamiršit dienų margų. Bet kaip ėjot pritilę iš klasių Paskutinį kartą-vargu. Bus keliai, painios kryžkelės, stotys, Iš visokių giedosit gaidų. Bet skambiausioji visad kartosis Paskutinio skambučio aidu. Ginsit tiesą. Ir pasakas seksit (Kaip jas seka pasaulis seniai.) Susirinkę po daugelio metų, nustebsit, Kad gražiausi buvot čionai Tegu būna keliai Jūsų šviesūs, Neišblunka pasaulio viltis Būkit žvalūs, laimingi ir tiesūs, Nes ant Jūsų pečių-ateitis.

Jūs išmokėte knygą mylėti, Nesiskirti su ja niekada. Ir akimirka tapo saulėta, Kai pavirto į žodį kreida.

Mokykla tarsi motinos rankos Mus globoja, ir baudžia, ir guodžia. Širdyje išsinešim ne vieną Jos nuoširdų ir šildantį žodį. Jūs mus mokot mylėti pasaulį, Gerbti žmogų ir gėrį suprasti, Kovoje už šviesesnį rytojų Būties prasmę ir laimę surasti Gėrio grūdus mumyse jūs sėjat Ir džiaugiatės, pamatę daigus… Ir kas metai auksinį rugsėjį Vėl su meile sutinkate mus. O mokytoja, kiek dug dar nežinau, Beveik dar viso neišspręstos lygtys… Skolų nė pusės dar negrąžinau, Deja, gyvenime negalima antrus metus palikti… Vėl varpelis ataidi, nuaidi Taip kas metai, diena iš dienos. Kol raukšlelės nubers tavo veidą, Kol plaukai sidabru nušarmos. Plaukai pabalę, puslapiai išblukę. Visa esi Tu amžina knyga,- Tu būsi mums lyg pasaka be galo Visų darbų pradžia ir pabaiga.

Šiandien reikia prisiminti, pamąstyti, Gal dar truputį paliūdėt? Ne! Kai geros akys švyti, Žiburėliais šildžiusios mane, Kai jos klasėj metų metais sekė, Kuo degiau, ko troškau, kur vedžiau. Ir norėtųs šiandien, mielos akys, Dar į jus pažvelgti atidžiau. Paieškot jose legendų, miestų, Pasivyt lakiausias svajones, Kad gražiausi tiltai nusitiestų Tarp vaikystės, jūsų ir manęs. Kad netektų niekad nusivilti Tuo, ką jūsų akyse mačiau, Kad vis jausčiau Jūsų norą kilti Užu paukščio skrydį dar aukščiau. Nes svajonė niekad nesudūžta, Jeigu ji ugninga ir tikra, Ras ji širdį, tarsi paukštis gūžtą, Net ir vėlyviausiam vakare.

Vėl mėnulio žiedadulkėm snigo Ūkanotoj gegužio nakty… Šįryt visos kadieniškos knygos Ir visi užrašai užversti. Nežinau – paskutinio skambučio gal jūs Laukėt be galo seniai, O gal metai jums buvo trumpučiai Kaip keli paprasti sakiniai. Ir ašaros pirmos slapčia jau išlietos. Cituojate Grino „Raudonas bures“… Tik štai susirasti gyvenime vietą sunkiau, Pasirodo, nei lygtį išspręst. Nėra užrašuos panašių variantų, Taisyklių pritaikyti čia negali. Bet aidi skambutis…Ir moko gyventi, Ir kviečia žvaigždė vis aukštyn, vis tolyn…

Gyvenimas – tai ne lenta, Kur trinti galima Ir vėl rašyt iš naujo… Gyvenimas – Kur kiekviena klaida Įrėžiama į sąžinę, į kraują… *** Vaikystės soduose saulėtuos Prabėgo dienos kaip viena, Ir štai jau beldžias išsvajota Pilnametystės valanda. Tad drąsiai ženk per amžiaus slenkstį – Tau horizontai atviri. Gyvenimu tauriu įrodyk, Kad Dievo dovaną turi…